Kietojo disko priežiūra

Ekspertai teigia, kad jau po kelių mėnesių nuo naujo kompiuterio įsigijimo, jame saugoma informacija viršija pačio kompiuterio kainą. Tai liečia ofiso kompiuterius. Namų kompiuteriams šis terminas ilgesnis – nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Iš tiesų ta informacija gali saugiai išgyventi bet kokią kompiuteriui padarytą žalą, išskyrus vienintelę išimtimi – standžiojo disko, kuriame ji yra faktiškai saugoma. Todėl disko patikimumo problema ir šiandien yra ne mažiau svarbi, kaip ir prieš dešimt metų.

Nepaisant sparčios pažangos duomenų saugojimo srityje, kietieji diskai nėra tokie patikimi, kokių norėtųsi. Netgi galima teigti, kad pastaruoju metu (palyginti su netolima praeitimi) sugedusių HDD skaičius net padidėjo. Ir dabar, praktiškai neliko nei vienos firmos su visiškai nepriekaištingą reputacija šioje srityje. Taigi, manau, kad keletas patarimų kaip išsaugoti informaciją, pravers ne vienam vartotojui mėgstančiam kaupti šimtus gigabaitų informacijos ar tiems, kurie saugo neįkainojamą asmeninę informaciją, kuri susikaupė per kelerius metus.

     HDD Aušinimas

Visi šiuolaikiniai standieji diskai kaista. Kai kurie smarkiai, o kai kurie labai smarkiai. Be to, dėl to, kad kompiuteriuose dabar (palyginti su vėlgi nesena praeitimi) tapo žymiai daugiau “karštų” komponentų, dėl to vidutinė temperatūra korpuso viduje yra žymiai aukštesnė. Tai išeina, kad daugelis labai kaistančių šiuolaikinių diskų dar turi dirbti nepalankioje aplinkoje. Dėl to aušinimo problema yra  pirmoje vietoje (pagal poveikį patikimumui). Ryšium su tuo, galiu pateikti kelias rekomendacijas dėl kompiuterio korpuso ir disko tvirtinimo vietos jame:

Rinkitės erdvų, apgalvotai pagamintą korpusą.

Užtikrinkite gerą vėdinimą apie kietąjį diską, netalpinkite disko tarp kitų šilumą skleidžiančių komponentų.

Jei naudojamos senesnio tipo (IDE) jungtys, tai platus kabeliai labai sulaiko oro srautą korpuse, dėl to kabelius reikia kompaktiškai sudėti ir prispausti arčiau korpuso sienelės.

Įrenkite papildomą korpuso aušintuvą.

Ypač efektyvūs yra HDD aušintuvai, montuojami prie disko korpuso.

Kokia saugi HDD darbinė temperatūra: nėra kažkokios standartinės temperatūros, kurią viršijus diskas bus perkaitintas. Kai kuriems modeliams daugiau kaip 40 laipsnių bus negerai, o kitiems ir 80 nieko. O šiaip, kuo temperatūra artimesnė vidutiniai korpuso temperatūrai, tuo geriau, t.y. ji turėtų būti kažkur apie 30 laipsnių. Bet nereikėtų, išmatavus temperatūrą, skubėti stipriai atšaldyti sistemos. Žemesnė nei 20 laipsnių temperatūra taip pat nerekomenduojama.

     Maitinimo įtampa

Ar 220-voltų elektros lemputė dirbs nuo 230 voltų? Žinoma, kad taip. O nuo 240V? Taip pat. Bet kyla klausimas kaip ilgai. Tiksliau, ne klausimas. Akivaizdu, kad tarnaus mažiau arba gerokai mažiau – priklausomai nuo konkrečios lemputės.

Beveik ta pati situacija ir su kietaisiais diskais. Gamintojai paskaičiavo juos standartiniai 5V ir 12V įtampai. Kompiuterio maitinimo blokai (PSU) stabilizuoja tik +5V įtampą (ir brangieji ir pigieji PSU). Kai apkraunamas procesorius (o modernus CPU “valgo” daug energijos), jei PSU „neišveža“, tai +5V įtampa pasėda. Stabilizavimo sistema padaro savo darbą (padidinant įtampos nominaliąją vertę), tačiau dėl stabilizavimo nebuvimo +12V grandinėje (nors apkrova jai nepasikeitė), ji (12V) pakyla. Ko pasėkoje, ir taip jau aukštoje temperatūroje dirbantis šiuolaikinis kietasis diskas, dar gauna ir aukštesnę įtampą. Rezultatas – žr. elektros lemputės argumentus. Iš čia – patarimai dėl maitinimo blokų:

Kuo daugiau vatų – tuo geriau. Ir  nereikėtų taupyti skaičiuojant komponentų suvartojamos vidutinės srovės dydžius. Taigi, jei turite pasirinkimą: 400W arba 350 W nežinomo gamintojo ar nežinomi W, bet gražus, visgi imkite pirmąjį. Mažiau W, bet “brendinis” yra geriau nei daugiau W, bet  “kiniškas” (ta prasme – nežinomo gamintojo ar labai pigus). Taigi, jei turite pasirinkimą: 400 W JNC arba 350 W Powerman – be abejonės paskutinis (net jei šiek tiek brangesnis).

Jei skiriate tranzistorių nuo diodo (ir nėra PSU garantijos), tai galite pamėginti išardyti maitinimo bloką ir galingų diodų ir talpesnių kondensatorių pagalba sumažinti per didelę +12V įtampą. Tačiau čia nereikėtų persistengti, kad  +12V įtampa nebūtų žemesnė nei 11.5V. Nes esant žemesnei įtampai sistema apskritai gali prarasti stabilumą.

Kokia turėtų būti maitinimo bloko įtampa: maksimali yra 12.6V. Tačiau daugelyje šiuolaikinių modelių HDD, pastebimas staigus temperatūros padidėjimas esant daugiau nei 12V. Todėl ekspertai rekomenduoja esant 12.2-12.3V – susimąstyti ir pradėti nerimauti, 12.4-12.6V – labai nerimauti, 12.6 12.8V –„skambinti pavojaus varpais“, ir tuo atveju, kai 13V ar daugiau – taupyti pinigus arba pasidėti garantijos lapą gerai matomoje vietoje…

     Kitos rekomendacijas

Dėl ypač didelės konkurencijos kietųjų diskų gamintojai priversti gaminti sąlyginai patikimus diskus už mažiausią įmanomą kainą. Todėl dažnai yra taip, kad kietasis diskas veikia, kaip sakant “ant ribos”, kontrolieriaus lustas labai kaista, o esant didesnei įtampai ir blogam aušinimui gali greitai sugesti. Renkantis diską reikėtų atkreipti dėmesį į gamintojo deklaruojamą garantinį laikotarpį. Kuo jis ilgesnis, tuo ilgiau galėsite būti ramūs, kad disko gedimo atveju, jis bus pakeistas nauju, bet blogiausiu atveju, brangūs duomenys bus prarasti.

Beje, disko ilgaamžiškumui nemažos įtakos turi ir naujos Windows operacinės sistemos (ypatingai Vista), kurios naudoja nemažai kompiuterio resursų, nes dirba ne tik vartotojo paleistos programos, bet ir daugybė paslėptų procesų, kurie naudoja darbinę atmintį. Jei atminties (RAM) įdėta nepakankamai, tai sistema labai dažnai kreipiasi į kietąjį diską. Taip diskas dirba praktiškai be poilsio.

Koks turėtų būti darbinės atminties kiekis (RAM): dirbant su Windows XP OS minimalus RAM kiekis turėtų būti 384Mb, optimalus 512Mb, rekomenduočiau 1024Mb. Windows Vista – minimalus 1024Mb, optimalus 2048Mb, o rekomenduočiau 3072Mb. Windows 7 OS – minimalus 1024Mb, optimalus 1536Mb, o rekomenduočiau 2048Mb ar daugiau. Padidinus RAM kiekį bent iki optimalaus, kietasis diskas dirbs gerokai rečiau. Brangesni šiuolaikiniai diskai gaminami su didesne buferine atmintimi 16, 32 ar net 64Mb talpos. Dėl to ne tik padidėja duomenų perdavimo sparta, bet ir diskas dirba rečiau.

Dar viena priežastis, dėl kurios diskas privestas dirbti intensyviau, tai duomenų fragmentacija. Jau po kelių mėnesių darbo, dėl duomenų trynimo ir rašymo, duomenys diske labai išsibarsto. Kad nuskaityti duomenis, nuskaitymo galvutė turi lakstyti po visą disko paviršių ieškodama fragmentuotų duomenų. Dėl to sulėtėja duomenų nuskaitymas ir žinoma trumpėja disko amžius. Patarčiau bent karta per 3mėn atlikti disko duomenų defragmentaciją su specialiomis priemonėmis. Pvz.: Windows Disk Defragmenter ar HDD gamintojo rekomenduojamą programine įranga.

Norint sumažinti kietojo disko kontrolieriaus lustų temperatūrą, naudinga būtu prie kaistančių lustų priklijuoti nedidelius radiatorius, čia labai tiktu RAM lustams aušinti skirti radiatoriai. Arba galima tam reikalui panaudoti senos vaizdo plokštės pasyvaus aušinimo radiatorių.

Praktika rodo, jog dažniausiai diskų gedimai įvyksta dėl įtampos šuolių bei įjungiant/ išjungiant kompiuterį. Kad apsaugotumėte kompiuterį nuo įtampos šuolių ar netikėto išsijungimo dingus elektrai, vertėtu įsigyti nepertraukiamo maitinimo šaltinį (UPS).

Pabaigai, norėčiau priminti, kad norint ilgiau išsaugoti darbingą kietąjį diską bei neprarasti svarbių duomenų, reikia:

  1.  Stebėti disko temperatūrą ir imtis priemonių jai sumažinti.
  2.  Užtikrinti pastovią ir neaukštą maitinimo įtampą.
  3.  Įdiegti pakankamą kiekį darbinės atminties.
  4.  Reguliariai daryti disko defragmentaciją.
  5.  Dažnai daryti disko duomenų kopijas.
  6.  Bent kas pusmetį atlikti disko būklės diagnostiką (patiems ar kreiptis į specialistus).

pagal w w w .k o m p u m e i s t r a s . l t

This entry was posted in Kompiuterio priežiūra. Bookmark the permalink.